Vilniaus Antano Vienuolio progimnazijos vienas iš dviejų strateginio plano tikslų (kalbu apie Antano Vienuolio progimnazijos 2019 metų strateginį planą, sukurtą penkeriems metams) yra „Dėmesys kiekvienam per individualią pažangą emociškai palankioje ir aktyvioje/saugioje aplinkoje“. Atkreipkite dėmesį, koks informatyvus, jautrus ir svarbus šis sakinys. Tad šis, tik jau sutrumpintas strateginio plano sakinys, ir yra mano straipsnio ne tik pavadinimo, bet ir pagrindinių minčių jungianti ašis.
Taigi: Dėmesys kiekvienam emociškai palankioje, saugioje aplinkoje. Apie jį ir norisi kalbėti. Grįžtu prie savo ankstesnių pastebėjimų straipsnyje „Mokytojas ir mokinys – neišvengiama akistata“ (https://www.svietimonaujienos.lt/mokytojas-ir-mokinys-neisvengiama-akistata/ ). Kyla klausimas, kuris iš jų svarbesnis – mokytojas ar mokinys. Manau, svarbūs abu: ir mokytojas, ir mokinys. Taip, be mokytojo nebūtų mokyklos, nebūtų mokymo. Nesakau - ugdymo, ugdyti gali ir net privalo šeima ir kt. Mokinys – bręstanti, auganti asmenybė, pradinės klasės mokinys – dar vaikas, kuris gerte sugeria visa, kas geriausio, deja, ir kas blogiausio, yra aplink jį. Mes, suaugusieji, formuojam jo pasaulį. Koks jis bus, priklauso tik nuo mūsų. Galime vienu žodžiu, viena neteisinga intonacija sugriauti vaiko įsivaizdavimą, vaiko iliuziją, vaiko įsivaizduojamą dar tik juntamą gėrio sampratą. Noriu pasiremti dar 1950 metais vokiečių filosofo egzistencialisto Karlo Jasperso veikale „Filosofijos įvadas“ Išsakytomis mintimis: „Vaikams dažnai būdingas genialumas, kuris, žmogui augant, dingsta. Metams bėgant, mes tartum pakliūvame į konvencijų, nuomonių, slepiamų dalykų ir tabu kalėjimą ir prarandame vaiko nuoširdumą. Vaikas yra atviras prieš jį atsiskleidžiamam gyvenimui, jis jaučia, mato ir kelia klausimus apie tai, kas vėliau greitai dingsta jam iš akių. Jis pamiršta, kas atsiskleidžia jam vieną akimirką, ir paskui stebisi, kai suaugusieji užsirašę vėliau jam pasakoja, ką jis sakęs ir ko klausinėjęs“. Galime tvirtinti - vaiko lūpomis kalba tiesa. Vaikas mato objektyvųjį pasaulį, vėliau mes, suaugusieji, jį nutolinam nuo jo. Karlas Jaspersas yra sakęs, „kad objektyvųjį pasaulį mato tik vaikai ir bepročiai“. Na, bepročius palikime ramybėje. Mums svarbūs vaikai. Vėliau, jau perfrazavęs, filosofas rašė: „Vaikai ir kvailiai sako teisybę“. Karlas Jaspersas iliustruodamas savo mintis pateikia daugybę pavyzdžių, pastebėjimų, vaikų nuostabių atradimų, nusistebėjimų ir netikėtų apreiškimų. Tad kyla natūralus klausimas, kodėl mes, suaugusieji, mes, mokytojai, į vaikus dar kartais žiūrime kaip kažką tokio... , kaip į kažkokias būtybes, prie kurių leidžiame sau replikuoti, kalbėti, elgtis, lyg jų šalia nebūtų. Dar kartą tvirtinu, kaip ir minėtame savo straipsnyje, – vaikų neapgausime, prieš vaikus neįmanoma suvaidinti, vaikų joks veidmainiškumas, netikras, nenuoširdus lipšnumas neįtikins. Jie mus mato kiaurai. Tik gal dar nesugeba suformuluoti savo jutimų. Būtent prieš vaikus mes esame lyg savo pačių prisirašyti popieriaus lapai. Jie juos skaito, jie mus jaučia. Mes niekur nepasislėpsime, todėl keistai atrodo, kad kartais leidžiame sau prie vaikų aptarinėti jų tėvus, jų šeimas, pašnibždomis aptarinėti su kolegomis vaikų prasižengimus. Kažkodėl mums atrodo, kad šalia stovintis vaikas nesupras mūsų užuominų. Savo žodžių aš netaikau, ginkDie, visiems pedagogams, aš tik bandau apibendrinti savo ilgą, daugiau kaip trisdešimt kelerių metų mokytojavimo patirtį. Gyvenime teko sutikti mokytojų, kurių ir per 100 metrų negalima prileisti prie mokyklos. Bet per savo gyvenimą sutikau ir daugybę puikiausių pedagogų, prieš kuriuos lenkiu galvą. Savo mokytojams nuolat kartoju: tam, kad gerai dirbtumėte savo darbą, privalote mylėti žmones, tik meilė žmonėms mus padaro gerais mokytojais, negali būti nei menkiausios nesimpatijos mokiniui, jau nekalbu apie neapykantą. Kaip baisu kartais girdėti – tas toks ir toks, lyg jau neturėtų galimybės pasitaisyti, lyg būtų nurašytas, o jis juk vaikas, mes, suaugusieji, jį tokį padarėme, turiu omeny visus suaugusius – tėvus, mokytojus ir kitus. Mums, mokytojams, kartais labiausiai pritrūksta empatijos, ji tiesiog būtina mūsų darbe, mūsų pašaukime. Įsijauskime, pabūkime kiekvieno kailyje, pajuskime kiekvieno būseną, ką jis jaučia, kai mes apie jį vien tik blogai ir labai blogai kalbame jam girdint, net ir negirdint, kalbame, koks jis blogas. Mes galime jo poelgius, elgesį vertinti neigiamai, bet, ginkDie, ne asmenį. Dažnai painiojame šiuos dalykus – asmenį ir jo veiksmus, poelgius. Dėmesys kiekvienam ir reiškia tikėjimą kiekvieno mokinio galimybe būti geram, galimybe taisytis, galimybe keistis, galimybe ugdytis emociškai palankioje aplinkoje. Tad ir kurkime emociškai palankią aplinką, darykime tai, kas nuo mūsų priklauso, kas tikrai tik nuo mūsų priklauso – emociškai palanki aplinka – mūsų veikimo laukas, mūsų veiksmų vieta, mūsų darbo vieta, juk mums patiems bus komfortabilu tokioje aplinkoje būti, vykdyti savo misiją – auginti žmogų. Pradedantysis mokytojas auga kartu su savo ugdytiniais, ir nors dauguma geram mokytojui būtinų savybių yra įgimtos, bet kai kuriuos mokytojiškus charakterio bruožus išsiugdome, tik reikia noro, reikia mokytojiškos intuicijos, būtina jausti žmogų, mokinį, vaiką. Ir taip palaipsniui tampama mokytoju, taip tampama žmogumi, kurį pamilsta mokiniai. Be abipusių simpatijų nebus gerų emociškai palankių santykių mokykloje, ir, be abejo, saugios aplinkos. Tik tokią saugią aplinką įsivaizduoju, tik tokią saugią aplinką privalome kurti kartu, kur gerai jaučiasi mokinys ir mokytojas, nuo mokinio geros savijautos priklauso ir mokytojo savijauta, o nuo jų abiejų puikios savijautos, bus laimingi ir tėvai. Tad nebijau pasikartoti, tik saugioje ir emociškai palankioje aplinkoje įmanomi puikūs akademiniai pasiekimai, tik tokioje aplinkoje pavyksta perteikti sudėtingiausias mokslo žinias, tik tokioje aplinkoje lengva įveikti visus, su mokymusi susijusius, sunkumus. Tad kurkime tokią aplinką kartu. Daug kas priklauso ir nuo mūsų.
Kęstutis Subačius
Taip pat skaitykite "Švietimo naujienose": https://www.svietimonaujienos.lt/demesys-kiekvienam-emociskai-palankioje-saugioje-aplinkoje/