Šiais metais balandžio 7 dieną minime 140-ąsias Antano Vienuolio gimimo metines. Taip pat rugpjūčio 17 dieną sukaks 65-eri metai nuo rašytojo mirties. Ir dar, - šie, 2022-ieji metai, yra itin svarbūs dviem Lietuvos mokykloms. 1957 metų gruodžio 14 dieną sueis 65-eri metai nuo Antano Vienuolio vardo suteikimo tada dar Vilniaus I-ajai vidurinei mokyklai (dabar Vilniaus Antano Vienuolio progimnazija) ir 40 metų (1982 m. vasario 22 d.) nuo rašytojo Antano Vienuolio vardo suteikimo Anykščių II-ajai vidurinei mokyklai (dabar taip pat Anykščių Antano Vienuolio progimnazija).
Taigi šias tokias svarbias sukaktis ir norisi prisiminti. Iš pradžių mintimis grįžkime prie pavadinimo „Vieno laiško istorija...“. Turbūt smalsu, koks tai laiškas ir kokia gi istorija minima. O istorija siekia tuos pačius rašytojui lemtingus 1957-uosius metus. Balandžio 7 dieną tik ką atšventęs savo 75-etį ir valdžios oficialiai pamalonintas gerbiamas rašytojas, matyt, kartu su sveikinimais gavo ir būsimos poetės, o tada dar tik Kauno Salomėjos Nėries vidurinės mokyklos aštuntokės Violetos Palčinskaitės laišką. Poetė, greičiausiai, be sveikinimų dar prašė ir rašytojo patarimų kūrybos klausimais. Ir ką jūs manote? Būsimoji poetė gauna rašytojo atsakymą 1957 metų gegužės 3-ią dieną. Iš tiesų ar daugelis šių dienų gyvųjų klasikų teiktųsi atsakinėti į mokinių, ir dar tokių jaunų, laiškus. Skaitytojas turi galimybę susipažinti su rašytojo laiško turiniu skelbiamoje laiško faksimilėje. Kaip ir reikėjo tikėtis, rašytojas A. Vienuolis pateikia aštuntokei Violetai Palčinskaitei keletą savo minčių, pasvarstymų apie kūrybą. Vėliau visus tuos ilgus metus rašytojo laiškas buvo saugomas gerbiamos poetės Violetos Palčinskaitės. Turbūt įdomu, kaip laiškas atsidūrė Vilniaus Antano Vienuolio progimnazijoje. Taigi, 2019 metais dviejų puikių pradinių klasių mokytojų – ekspertės Deimantės Navakienės ir metodininkės Jūratės Skurkienės iniciatyva Vilniaus Antano Vienuolio progimnazijoje buvo organizuota tarptautinė pradinių klasių mokinių kūrybinių darbų paroda-konkursas „Spalvoti žodžiai“, skirta dabar jau žinomos poetės V. Palčinskaitės 75-erių metų sukakčiai paminėti. Kiek daug sąsajų ir sutapimų skaičiuose? Parodoje-konkurse dalyvavo 68-ios Lietuvos ir užsienio lietuviškos mokyklos. Pradinių klasių mokiniai rinko labiausiai patikusius poetės eilėraščius, kūrybiškai juos užrašė ir originaliai iliustravo. Be abejo, į baigiamąjį renginį atvyko ir poetė Violeta Palčinskaitė (beje, apie šį renginį buvo rašyta ir „Švietimo naujienose“ 2019 m. sausio 21 dieną). Bet didžiausia staigmena Vilniaus Antano Vienuolio progimnazijos bendruomenei buvo ta, kad poetė Violeta Palčinskaitė padovanojo rašytojo Antano Vienuolio laiško originalą. Progimnazijoje jau seniai veikia muziejus, kurio eksponatai primena mokyklos istoriją, bet ši dovana, ko gero, yra itin brangi progimnazijos bendruomenei, nes yra susijusi su rašytojo Antano Vienuolio vardu.
Beje, toks originalus žymių Lietuvos vaikų rašytojų kūrybos įprasminimas jau tapo progimnazijos tradicija - kitais 2020 metais mokytojos Deimantė Navakienė ir Jūratė Skurkienė vėl originaliai per vaikų kūrybos parodą pristatė Kęstučio Kasperavičiaus, nuostabaus vaikų rašytojo ir dailininko, kūrybą. Beje, rašytojas tais metais Lietuvos prezidento G. Nausėdos vasario 13 dienos dekretu apdovanotas Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi. Ir vėl, koks malonus sutapimas - pradinių klasių mokytojų paroda-konkursas buvo suplanuotas gerokai anksčiau net neįtariant apie Prezidento nutarimą apdovanoti poetą. „Švietimo naujienos“ šį renginį savo svetainėje pristatė 2020 m. vasario 28 d.
Jau minėjau, rašytojas miršta 1957 metų rugpjūčio 17 dieną. Galima būtų tvirtinti, kad rašytojo mirtis išgelbėjo dar tik būsimą Vilniaus Antano Vienuolio vidurinę mokyklą nuo, sakyčiau, gėdingo įvykio, galėjusio suteršti gilias ir garbingas tradicijas turinčią Vilniaus I vidurinę mokyklą - prieš tai buvusią Vytauto Didžiojo gimnaziją. Turbūt įdomu, kas gi tokio galėjo įvykti?
Mokslininkas, profesorius, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, prezidento Algirdo Brazausko patarėjas švietimo, kultūros, mokslo ir religijos klausimais Arvydas Virgilijus Matulionis savo neseniai išleistoje solidžioje knygoje „Mano pasaulio žmonių autografai“ (2021 m.) rašo apie lemtingus 1957-uosius metus: „Tuo metu valdžia ruošėsi duoti mokyklai Felikso Dzeržinskio vardą, bet tuo metu kaip tik mirė Antanas Vienuolis. Mūsų mylimiausia lietuvių kalbos mokytoja Bronė Katinienė (1909-2006) buvo gera rašytojo draugė. Jai ir kilo mintis gelbėti situaciją nuo čekisto, siūlant lietuvių literatūros klasiko vardą. Mokykloje dar tebebuvo gyva Vytauto Didžiojo gimnazijos dvasia, kurią išsaugojo tokie mokytojai kaip matematikas Romas Balaišis, lituanistas Henrikas Steponavičius, geografas Antanas Ivanauskas, gamtininkas Zenonas Serapinas, anglistė Bronė Svecevičienė ir kiti“. Beje, ir pats gerbiamas Arvydas Virgilijus Matulionis 1963 m. yra baigęs Vilniaus Antano Vienuolio vidurinę mokyklą, o jo mama Kazimiera Matulionienė – ilgametė „šios mokyklos mokytoja, kartu su Romu Balaišiu dar ir mokymo dalies vedėja“ . Ir tik labai didelėmis mokytojos lituanistės Bronės Katinienės pastangomis ir žygiais po įvairias to meto valdžios instancijas pavyko pasiekti, kad 1957 m. gruodžio mėnesio 14 dieną, švietimo ministro įsakymu Vilniaus I-ajai vidurinei mokyklai buvo suteiktas garbingas rašytojo Antano Vienuolio vardas. Pagalvokime, kad tais 1957- aisiais nurungti Feliksą Dzeržinskį turėjo būti labai labai sunku. O per tokį trumpą laiką (nuo rugpjūčio 17 iki gruodžio 14 dienos) pakeisti valdžios sprendimą atrodytų išvis neįmanoma užduotis. Ir iki pat Atgimimo viena garbingiausių Vilniaus mokyklų būtų vadinama čekisto vardu (beje, kaip ir gatvė Vilniuje), ir net baisu pagalvoti, kiek daug labai gerbtinų žmonių būtų sakę: „Baigiau Felikso Dzeržinskio vardo vidurinę mokyklą“. Šį faktą žinojau seniai ir labai nudžiugau radęs raštišką šios vardo suteikimo istorijos patvirtinimą profesoriaus knygoje. Besidomintiems rašytojo asmenybe - puikioji mokytoja, lituanistė Bronė Katinienė yra 2002 metais išleidusi atsiminimų apie Antaną Vienuolį knygą „Atodairų vasara“. Autorė labai daug bendravo su rašytoju ir paliko puikių prisiminimų apie jį.
Taigi iš tiesų dabar galima būtų tvirtinti, kad rašytojas savo mirtimi išgelbėjo Vilniaus I-ąją vidurinę mokyklą. Tuo metu Vilniuje tik dvi mokyklos turėjo žymių žmonių vardus – Salomėjos Nėries ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio vidurinės mokyklos, visos kitos buvo sunumeruotos.
Lietuvių literatūros klasikui Antanui Vienuoliui gyvenimas atseikėjo tikrai nemažai išbandymų. Ne apie visus gyvenimo faktus sovietmečiu garsiai kalbėta. Dabar žinoma, kad 1941 metų birželio 14 dieną suimamas sūnus Stasys. 1944 m. artėjant frontui į Vakarus pasitraukė dukra Laima su vyru. Taigi, žinant pokario sovietų represijas, galima manyti, kad rašytojas buvo atsidūręs nepavydėtinoje padėtyje. Manau, rašytojas prisiminė ir ankstesnius savo įkalinimus. Dar 1905 m. Tbilisyje sausio 21 dieną buvo suimtas ir 47 paras kalintas Metecho tvirtovėje. O 1918 m. Lietuvoje bolševikams užėmus Anykščius vėl buvo suimtas, tačiau nakčia vis dėlto jam pavyko pabėgti. Taigi nemalonių nuotykių atminty jam netrūko. Bet pačiam rašytojui turbūt baisiausia buvo, kad iki pat 1944 metų apie sūnų Stasį neturėjo jokių žinių, tik tais metais gauna pirmąjį sūnaus laišką. Žinome, kad rašytojas buvo ypač jautrus, dažnai susigraudindavo, atrodytų, net dėl smulkmenų. Tiesa, 1945 metais vis dėlto pavyksta išlaisvinti sūnų Stasį, po tremties dar kalintą Maskvos kalėjime. Tokioje situacijoje, tokioje padėtyje buvo nesunku manipuliuoti rašytoju, valdyti jį, kištis net į jo kūrybą. Ir čia atsiranda jo gyvenime literatūrinio jo gyvenimo didysis nuodytojas I. Gurvičius. Tai buvo 1950 metais. Rašytojui buvo 68-eri, o I. Gurvičiui - tik 30. 1950 m. jokio išsilavinimo neturėjęs, netolimoje ateityje pogrindininkas ir 16-osios divizijos karys I. Gurvičius tampa Valstybinės grožinės literatūros leidyklos redaktoriumi. 1949 m. literatūros žurnale „Pergalė“ per kelis numerius buvo paskelbtas A. Vienuolio romanas „Puodžiūnkiemis“. Romanas buvo labai sukritikuotas ir partinės valdžios ir Rašytojų sąjungos funkcionierių. Ir taip 1950 metais I. Gurvičius priskiriamas padirbėti prie A. Vienuolio romano redagavimo, kas praktiškai pavirto romano perrašymu. Apie rašytoją, jo kūrybą yra parašyta nemažai knygų – kritikos studijų, atsiminimų. Vienoje iš paskutiniųjų: „Tarp šlovės ir ašarų“ gerbiamas literatūros tyrinėtojas Stasys Lipskis pasakoja, kokioje dviprasmiškoje padėtyje buvo atsidūręs rašytojas: „Parašyk romaną – išgelbėsi sūnų“. Štai toks kritikos šulo K. Korsako „paliudijimas“ sugrąžindavo rašytoją prie skaudžios realybės.“ (p. 95). Taip atsirado „Puodžiūnkiemis“, bet, kaip minėjau, pirmasis variantas, paskelbtas „Pergalėje“, neįtiko dėl politinių ir idėjinių klaidų. Toliau Stasys Lipskis teigia: „Po daugelio metų romano rankraštį spaudai ruošęs redaktorius Aleksandras Žirgulys taip paliudys Vienuolio savijautą: „ėmė kūkčiodamas - srautu ašaros bėgo - pasakotis, kad jis naktimis neužmiegąs, kai pagalvojąs apie „Puodžiūnkiemį“, tik verkiąs, verkiąs...“. Kitame puslapyje (p. 97) Stasys Lipskis tvirtina, kad „Gurvičius ne tik braukė romano tekstą, ne tik prirašinėjo ištisas siužetines linijas.:<....> Skaitė Vienuolis naują romano laidą, skaitė ir... verkė.“<...> Dailininkas Ignas Jonynas be užuolankų yra sakęs: „Puodžiūnkiemis“ – šlamštas, tai ne Vienuolio, tai Gurvičiaus knyga“. Kritika ėmė šlovinti romaną. Kostas Korsakas net atskirą studiją parašė.
Skaitytojas galėtų paklausti, kodėl tiek daug dėmesio skiriama A. Vienuolio gyvenimo nuodytojui I. Gurvičiui. Nemažai šio priverstinio bendradarbiavimo-redagavimo istorijos smulkmenų yra aprašęs Tautvydas Kontrimavičius straipsnyje „Susitaikymo kelias“, skelbtame bernardinai.lt 2012 m. gruodžio 25 d. Iš tiesų šių dramatiškų rašytojo literatūrinio gyvenimo epizodų atomazga įvyko tais lemtingais paskutiniais rašytojo gyvenimo metais. Netikėtai 1957 m. liepos 11 d. I. Gurvičius miršta, vos 37-erių metų. Ir vėl rašytojas Antanas Vienuolis parodo savo kilnumą. Po keturių dienų, t.y. liepos 15 dieną, rašytojas rašo laišką Gurvičių šeimai: „Gerbiamai I. Gurvičiaus šeimai. Tik iš laikraščių sužinojęs Kaune apie Tamstų sūnaus, vyro ir tėvo, o mano raštų buvusio redaktoriaus ir draugo I. Gurvičiaus mirtį, šiuo pareiškiu kuo nuoširdžiausią užuojautą. Kad ir girdėjau apie jo ligą, bet gyvendamas Anykščiuose, netikėdamas tokiu skaudžiu likimu, o be to ir pats vis negaluodamas, negalėjau iš Anykščių nuvykti Kaunan jo aplankyti. Labai gailiuos. Su gilia pagarba ir nuoširdžia užuojauta. A. Vienuolis.“
O „po mėnesio į Ažupiečių kalnelį šalia savo namo atgulė ir pats“ lietuvių literatūros klasikas Antanas Vienuolis.
Tai štai tokie permainingi, kupini įvairiausių įvykių Antano Vienuolio paskutiniai gyvenimo metai – 1957-ieji. Rašytojo vardu didžiuojasi dvi Lietuvos mokyklos – dvi Lietuvos progimnazijos – Anykščių Antano Vienuolio progimnazija, beje, šiemet švęsianti dar ir savo įkūrimo šimtmetį (1922) ir Vilniaus Antano Vienuolio progimnazija (savo įkūrimo šimtmetį atšventusi prieš septynerius metus – 2015 m).
Kęstutis Subačius
