Mieli Antano Vienuolio progimnazijos moksleiviai, mieli mokytojai, mieli tėveliai,
Laisvė ir Vasario 16-oji. Iš tiesų yra apie pamąstyti, yra apie ką kalbėti. Žymus Lietuvos rašytojas Romualdas Granauskas dar 1992 metais rašė, kad „žmogus, nerasdamas, į ką atsiremti, tarsi pienės pūkas, kurio jausmais galima manipuliuoti kaip nori“. Šiandieną mes turime į ką atsiremti. Ir tai dvi datos – Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji, dvi atkurtosios nepriklausomybės. Galvoju, kad be pirmosios galbūt nebūtų ir antrosios. Dažnai istorijoje taip būna, kad viena karta, vienos kartos žmonės iškovoja Laisvę, ir, deja, jau kiti, jau kita karta ją praranda. Lemtingais, tragiškaisiais 1940-aisiais metais taip ir įvyko, nors dar buvo gyvi kai kurie 1918-ųjų Vasario -16-osios liudininkai, galiausiai tas pats – pirmasis ir paskutinysis Lietuvos Respublikos prezidentas, Vasario 16-osios akto signataras, valdė. Be abejo, tautų, valstybių likimą dažnai lemia ir susiklosčiusios (kaip dabar madinga sakyti) geopolitinės situacijos, slapti valstybių sandoriai ir suokalbiai. Bet vis tiek noriu paklausti, kodėl dažnai, būdami laisvi, taip nebranginame, nevertiname laisvės. Kodėl poetas neoromantikas Jonas Aistis 1940-aisiais Lietuvai netekus Nepriklausomybės priekaištaudamas mums visiems rašė: „Nors stiprybę sėmėm iš didžios senovės, liko netesėti mūsų pažadai“. Sakau, priekaištavo anais tragiškaisiais metais ir mums visiems. Ar ne taip ir šiandien kartais elgiamės, ar neliks mūsų meilė ir priesaikos tik pažadais. Kodėl dažnai apie laisvę pagalvojam, laisvę apdainuojam dažniau tada, kai esame nebelaisvi, kai esame pavergti. Ir iš tiesų tarpukariu Lietuvos kūrybos padangėje ne tiek jau daug eilių apie laisvę rastume. Eilių – be patoso, nedeklaratyvių, ne proginių, išjaustų ir nuoširdžių. Gal tik vienintelis didis poetas simbolistas Vincas Mykolaitis-Putinas išsiskiria laisvės simbolių gausa savo eilėraščiuose. Kitas mūsų poetas neoromantikas, mūsų Laisvės šauklys, Bernardas Brazdžionis jau po Antrojo pasaulinio karo savo eilėraštyje „Šaukiu aš tautą“ mus visus kvietė ir mums dar kartą priminė: „Šaukiu iš amžių – Ateities nevertas, kas dabarties nedrįso tautai nešt“. Būtent, mielieji, jei mes dabar, šiandien, šią minutę, kas dieną, visada ir visur nebranginsime laisvės, būsime neverti ne tik ateities, bet ir valstybės. O tada jau, kaip kad rašė poetas žemininkas Kazys Bradūnas, jau būdamas svetur, - „Aš nė dulkės tavos neturėsiu pasidėt po galva, jei svečiajam kalnely gulėsiu, o šventa, tolima Lietuva“. Tad tikrai yra apie ką pamąstyti – Laisvė ir Vasario 16-oji.
Kęstutis Subačius