„Valstybė atsiranda tada, kai visai negiminingos grupės yra priverstos gyventi drauge. Ši būtinybė – tai ne atvira prievarta, o visoms grupėms bendri tikslai, bendri uždaviniai, noras juos spręsti drauge. Valstybė – tai pirmiausia veiksmų planas, bendradarbiavimo programa. Ji suburia žmones bendram veikimui. Valstybė – tai ne kraujo ryšys, ne kalbinė bendrija, ne bendra teritorija, ne artima kaimynystė. Ji apskritai kažkas neapčiuopiama, inertiška, duota ir apibrėžta. Tai gryna dinamika – valia bendrai veikti, ir todėl valstybės idėja neturi jokių fizinių ribų.“(Ortega I Gasetas „Masių sukilimas“)
Sparčiai, sakyčiau, beatodairiškai besikeičiantis pasaulis ir pasaulio tvarka kasdien pateikia naujų staigmenų valstybių egzistavimo ir jų išlikimo principams. Tai, kas prieš keletą metų ar net prieš pusmetį atrodė neįmanoma, dabar virto realybe. Visokie hibridiniai karai, visokių spalvų žmogeliukai, pabėgėlių lavina – visa tai jau seniai ardo Europos (ir ne tik) nusistovėjusią būtį. Ar galėjome įsivaizduoti, kad dabarties karai neturės aiškios fronto linijos (kaip dabar dar ką tik buvo kare su „Islamo valstybe“). Ar galėjome numanyti, kad XXI a. prasidės naujomis okupacijomis (Gruzija, Ukraina), ir tikrai atrodė atgyvena – karo pabėgėliai tokiu mastu kaip dabar. Nebeliko valstybių sienų, kaip mes jas supratome anksčiau, net išorinė NATO siena (bent jau pietuose) virto rėčiu. Be abejo, pagalba karo pabėgėliams, manau, būtina, jos sulaukė ir lietuviai pokariu. Bet taip pat galvoju, kad Lietuva (kaip valstybė) turėtų kitaip pažvelgti į Lietuvos piliečius, gyvenančius svetur. Pasigirsta kalbų apie emigrantų sugrąžinimą. Logika teigtų, kad neįmanoma nieko grąžinti per prievartą ir tik savanoriškas grįžimas turėtų vertę. Iki šiol valstybė tik bausdavo išvykusiuosius. Atimdavo pilietybę, jei, neduok Dieve, kuris ryždavosi priimti kitos valstybės, grasindavo išeivių vaikams, gimusiems svetur. O juk jie, emigrantai, manau, kaip tik kabinasi į gyvenimą, siunčia nemažą dalį uždirbtų pinigų į Lietuvą giminaičiams, beje, taip papildydami tos pačios valstybės biudžetą, juk jie neliko čia, Lietuvoje, tik todėl, kad dar ieškojo kelių, išeičių iš skurdo, iš beviltiškos situacijos, galiausiai neliko čia, Lietuvoje, prasigerti.
Todėl siūlyčiau:
Visiems buvusiems Lietuvos piliečiams be jokių išimčių grąžinti prarastą pilietybę, o dabar dar ir piliečiais besantiems – išsaugoti ją, kad ir kas nutiktų (pasitelkti net Konstitucijos pataisas, o tam net, manau, nebūtina rengti referendumo).
Kiekvienas Lietuvos pilietis dabar ir ateityje yra ir bus svarbus valstybei. Tik toks požiūris į savo žmones padės juos išsaugoti Lietuvai. Todėl logiška išvada būtų:
Įtvirtinti dvigubą pilietybę visiems Lietuvos piliečiams (esantiems ir buvusiems) visų išeivijos kartų ir nesvarbu, kad ir kur dabar jie gyventų.
Siūlyčiau kiekvieną Lietuvos pilietį (esantį ar buvusį), gyvenantį svetur, įtraukti į Lietuvos valstybės valdymą ir valstybės reikalų tvarkymą, kad kiekvienas pasijustų reikalingas čia, Lietuvoje. Todėl būtina:
Kuo greičiau įdiegti elektroninį balsavimą (estai tai seniai padarė, kad ir kaip kai kas nuogąstavo, valstybė nesugriuvo). Šiais laikais net nebūtina gyventi Lietuvoje, norint būti jos dalimi.
Įgyvendinus šiuos siūlymus, atsiras galimybė šnekėtis su išeivija kaip lygių su lygiais (bet ne lygesnių), tada emigrantai pajus savo svarbą, pajus, jog Lietuvai jų reikia, o „lietuviui burtis prie lietuvio“, manau, yra užkoduota genuose.
Europos ateitis žada daug nesmagių akimirkų, net jei Lietuvoje kada nors rasis daugiau pabėgėlių, net jei Lietuvos verslas daugiau kviesis žmonių iš Ukrainos ar dar iš kur nors, vis tiek tikiu, valstybę valdys jos piliečiai, nesvarbu, kad ir kur jie gyventų, todėl, manau, tik tokiu būdu mes galime pritraukti ir įtraukti Lietuvos piliečius į Lietuvos reikalus. Būtų mano valia – „lietuvio kortą“ dalinčiau visiems Lietuvos piliečiams (ir buvusiems) visame pasaulyje. Tik tada pajusime, kad nors mūsų mažai, bet kartu ir daug. Taip vertėtų galvoti ne tik prieš rinkimus. Šios mintys turėtų būti patrauklios ir išeivijai:
„Sudaryti sąlygas išeivijai dalyvauti Lietuvos valstybės ir tautos kūrime – Konstitucijoje aiškiai įtvirtinti nuostatą, kad prigimtos, iš tėvų paveldėtos, Lietuvos pilietybės iš žmogaus valdžia negali atimti“.
KĘSTUTIS SUBAČIUS