2013 m., įgyvendinant projektą „Kokybės vadybos stiprinimas bendrojo lavinimo mokyklose“, buvo parengta „Geros mokyklos koncepcija“. Koncepcijos autoriai, žinomi Lietuvos mokslininkai, suvokdami šiuolaikinio pasaulio ir sparčiai besikeičiančios aplinkos įtaką ugdymosi procesui, sakyčiau, tos įtakos neišvengiamybę ir būtinybę ir atsižvelgdami „į moderniausias mokymosi tendencijas – informacinės, žinių, besimokančios, tinklinės, virtualios ar išminties visuomenės poreikių, neapeidami ir mokymosi visą gyvenimą, mokymosi „iš elektroninių šaltinių ir virtualaus pažinimo, sukūrė itin aktualią, šiuolaikiškai lanksčią šiuolaikinės mokyklos koncepciją, kuria, manyčiau, norint išlikti ir išlikti pastebėtiems, būtina vadovautis XXI a. mokyklose. Taigi savo pranešime remsiuosi kai kuriais šios „Geros mokyklos koncepcijos“ teiginiais kaip savo įžvalgų atramos ir išeities taškais. Taip pat bandysiu atsakyti į klausimą, ką reiškia būti mokytoju XXI amžiuje.
Taigi gyvename XXI a. Šiuolaikiniame pasaulyje viskas keičiasi daug sparčiau, sparčiau nei kada nors iki šiol. Keičiasi požiūriai, pažiūros, tradicijos ir vertybės. Norėdama žengti koja kojon, norėdama neatsilikti ir išlikti, norėdama neužleisti švietėjos pozicijų, Lietuvos švietimo bendruomenė privalo sparčiau keistis ir reaguoti į naujas tendencijas švietimo pasaulyje, reaguoti į naujus poreikius ugdytinių, kurie daug greičiau prisitaiko prie naujo gyvenimo, nei mums atrodo, ir teisėtai reikalauja ir mūsų mąstymo kaitos. Deja, mąstymas nesikeičia taip greitai, kaip mes norėtume. Gal, sakyčiau, net teisūs buvo marksistai teigdami, kad būtis nulemia sąmonę arba mąstymą lemia aplinka. Jauni žmonės aplinką tiesiog sugeria, šiuolaikinis pasaulis formuoja ir jų sąmonę, deja, tenka apgailestauti, kad mūsų sąmonė ir mąstymas, susiformavę prieš dešimtmečius, vis dar yra sustabarėję, nepajudinami.
Pripažindami, kad mokyklos viena iš svarbiausių grandžių yra mokytojas, sutiksime, kad jo požiūris į švietimo kaitą, imlumas naujovėms, poreikis tobulėti, motyvuoti savo žinių troškimą ir smalsumą privalėtų keistis sparčiausiai, sparčiau nei jauno žmogaus sąmonėje atsirandantis siekis tai sužinoti ir priimti. Vis dar sustabarėjęs kai kurių pedagogų mąstymas, prisidengiant amžinųjų vertybių sąvokomis, dažnai provokuoja konfliktus tolerancijos, lygybės, žodžio laisvės supratimo sferose. Geriausiu atveju – tie pedagogai atrodo juokingai. O juk neneigiant amžinųjų vertybių turinio, galima šiuolaikiškai interpretuoti literatūros klasiką, net ir tautosaką. Ypač tai aktualu humanitarinių dalykų mokytojams – filologams, istorikams, etikams. Sutikime, juk jie daugiausiai prisideda formuodami asmenybę, labiausiai lemia vertybių, pažiūrų įtvirtinimą jauno žmogaus sąmonėje. Bet pirmiausia turi keistis pats mokytojas, o tai nėra lengva. Norėdamas išlikti autoritetu, privalo pats permąstyti ir pervertinti kultūros, literatūros palikimą, privalo pajausti būtinybę išlikti mokytoju šiame pasaulyje, pabrėžiu MOKYTOJU, o dar geriau, pasak Konfucijaus, mokytoju, kurį pralenks jo mokiniai.
Nepateikęs konkrečių pavyzdžių, kaip tai daryti, tiksliau, kaip būtų galima šiuolaikiškai, pavyzdžiui, interpretuoti klasiką, neišsižadant amžinųjų vertybių, o tik dar labiau akcentuojant jų prasmę, atrodyčiau keistai. Paimkime kaip pavyzdį visiems žinomą pasaką „Eglė – žalčių karalienė“. Žengdami tradiciniu interpretacijų keliu devintokams ( tautosakos kursas dėstomas devintose klasėse) nusibostame, skleidžiame nuobodulį. Jiems Žilvino – „kito“, „kitokio“ – prasmės ir sąvokos mažai suprantamos, žiūrint šiuolaikinio žmogaus akimis, ir neįdomios. Prieš pateikdamas naujas žinomos pasakos interpretacijos galimybes, naujas prasmes, mokinių paklausiu, kieno tėvai, jų manymu, tolerantiški. Pakyla beveik visos klasės rankos. O tada klausiu, kieno tėvai būtų patenkinti, jei jų atžalos atsivestų į namus kitos rasės, kitos religijos, kitų tradicijų antrąją pusę. Rankų nebelieka. Štai jums ir nauja „kito“, „kitokio“ interpretacija. Ar nesielgia šiuolaikiniai „suaugę“ kaip Eglės broliai, tėvai, susidūrę su „kitu“. Negalvokime, kad šiuolaikinis jaunimas seka mūsų mąstymo paliktomis pėdomis. Jis tolerantiškesnis, daug labiau atviras naujovėms ir pozityviems pasikeitimams nei mes. O mes tik taip daug kartais kalbame apie Atvirą visuomenę, dar nuo K. Popperio tekstų ir idėjų atėjimo į Lietuvą yra madinga pasisakyti ta tema. Ar tai tik tušti žodžiai? Tikrovė kitokia. Tai mes nespėjam žengti jų, jaunų žmonių, pėdomis. Keista, bet galima įtarti, kad nemaža dalis visuomenės vis dar sustabarėjusi, vis dar ksenofobiška ir homofobiška, o juk taip norime tapti šiuolaikiška valstybe. Kažkada vieni pirmųjų Europoje buvome suteikę balsavimo teisę moterims. Norėdami nelikti pasaulio švietimo sistemų paraštėse, privalome sparčiau keistis. Kaip greito keitimosi ir reagavimo į permainas šiuolaikinėje visuomenėje ir tos visuomenės lūkesčių išsipildymo pavyzdį galima būtų paminėti JAV - valstybę, kuri vėliausiai iš moderniųjų valstybių suteikė moterims balsavimo teisę (tik 1920 m.) ir tik 1971 m. leido vyrams ir moterims balsuoti nuo 18 m., valstybę, kurioje dar septintajame dešimtmetyje juodaodžių teisės buvo pažeidinėjamos (prisiminkime nužudytąjį Martyną Liuterį Kingą, teroristines Juodąsias panteras ir Angelą Davis), kur pietinėse valstijose važinėjo autobusai su baltiesiems ir juodiesiems skirtomis vietomis, valstybę, kuri dabar, XXI a., buvo išsirinkusi juodaodį prezidentą. Pamąstykime, ar įmanoma kurioje nors postsovietinėje erdvėje tokia greita visuomenės sąmonės kaita. O juk beveik visi mes seniausiai teigiame, kad visi žmonės lygūs, bet ar lygūs mūsų protuose? JAV pavyzdys, jei tik jį permąstome, parodo, kaip šiuolaikinis mokytojas privalėtų žvelgti į pasaulį, kaip turėtų reaguoti į pasaulio pokyčius norėdamas išlikti mokytoju. Sąmonės kaita įmanoma, jei tik to norime ir siekiame. Taip, kaip mokymosi visą gyvenimą būtinybę kiekvienas iš mūsų privalome jausti kiekvieną minutę, taip ir, atsižvelgdami į kintantį pasaulį, toleranciją kitam , pagarbą žmogui, privalome įsisąmoninti visiems laikams, kad negali būti kaltų čigonų, žydų, lenkų, rusų.
Kitas pavyzdys taip pat iš literatūros. Gaila, bet dar yra literatūros mokytojų, kuriems Francas Kafka yra paskutinis ir didžiausias modernistas, nors literatūra per beveik šimtmetį pažengė labai toli. Bet vis dėlto apsistosiu ties jo kūryba šiuolaikiškai perskaitydamas garsųjį apsakymą „Metamorfozė“. Novelės pagrindinis veikėjas Gregoras Zamza virsta milžinišku vabalu, neprarasdamas žmogiškųjų pojūčių ir žmogaus sąmonės, jaučia aplinką, seka šeimos narių pokalbius, t. y. suvokia, kas įvyko. Artimieji, pamatę šią metamorfozę, pradeda jo nekęsti, gėdijasi, slepia jį nuo žmonių akių ir t. t. O ar ne taip elgtųsi dauguma šiuolaikinių tėvų, sužinoję, kad jų sūnus ar dukra yra netradicinės orientacijos? Ar negrasintų išvaryti iš namų, nutraukti bet kokius saitus? Ar neslėptų šeimos gėdos nuo kaimynų, giminių, kaip kad slėpė M. Martinaičio Kukutis kumelaitę savo ausy, tokią gėdą rastų ausy“ nuo žmonių ir artimųjų? Štai jums ir šiuolaikiškas novelės perskaitymas. Yra būtina, sakyčiau, privalu, atsižvelgiant į kintantį pasaulį, permąstyti ir pervertinti klasikinius kūrinius - tik tada neatrodysime jaunimui atsilikę nuo gyvenimo. Kažkada juk ir Veronika skandinosi dėl, ačiū Dievui, dabar jau nebebaisių ir protu nesuvokiamų dalykų. Šie du mano pateikti pavyzdžiai iš literatūros turėtų parodyti, kaip įmanoma šiuolaikiškai interpretuoti klasiką, nepaminant amžinųjų vertybių. Ar atsiras nors vienas, kuris teigtų, kad mano pasiūlytos interpretacijos nukreiptos prieš šeimą. Manyčiau, jos tik dar labiau primena šeimos svarbą. Kur daugiau rasime supratimą ir užuojautą? Juk tik mylinti šeima gali priimti kitokį, jei jis brangus artimajam, tik neveidmainiaujanti šeima supras ir palaikys kitokį šeimos narį. Mylinti, o ne veidmainiaujanti. Deja, šiandien dėl kitokio visuomenės požiūrio ir skirtingų nuomonių vis dar yra kartais paminamos svarbiausios šeimos vertybės – meilė ir vienybė.
Tad grįžkime prie „Geros mokyklos koncepcijos“, kur kalbama, kad „mokyklos darbuotojai ne tik savo sričių profesionalai, besirūpinantys nuolatiniu asmeniniu tobulėjimu, plečiantys ne tik profesinį, bet ir bendrą kultūrinį akiratį“, jie ne tik „atviri naujovėms, nebijantys tyrinėti, bandyti, užtikrinantys jaunatviško iniciatyvumo ir kūrybiškumo bei gilių dalyko žinių ir gyvenimiškos patirties pusiausvyrą“, bet ir „apmąstantys ir aptariantys savo veiklą ir bendro gyvenimo įvykius, įsivertinantys ir gebantys pasimokyti iš patirties, atviri pasauliui“, ir svarbiausia – noriai „besidomintys kintančia aplinka bei reaguojantys į pasikeitimus“. Tokie mokytojai šiuolaikinėje mokykloje ne tik būtinybė ir neišvengiamybė, bet, manau, ir jos, mokyklos, išlikimo garantas.
Kęstutis Subačius
Straipsnis "Švietimo naujienose": http://www.svietimonaujienos.lt/mokytojo-mastymo-keitimasis-xxi-a-butinybe-ir-neisvengiamas-poreikis-arba-buti-mokytoju-xxi-a/